Ką reiškia būti budinčia globotoja?
Su sąvoka „budintis globotojas“ dabar tenka susidurti gana dažnai, ypač kalbant apie šeimas, turinčias priklausomybių problemų bei stokojančias socialinių įgūdžių. Dėl vienų ar kitų priežasčių jų atžaloms, nesant artimųjų, prireikia svetimų žmonių pagalbos.
Krizinėje situacijoje atsidūrusiai šeimai, kai joje nesaugu būti mažamečiams vaikams, o artimųjų, kurie galėtų pasirūpinti jais, nėra, tada pagalbą ir suteikia laikini globotojai, kurie priima vaikus į savo šeimą, suteikia saugią aplinką, apgaubia šiluma ir rūpesčiu. Jie yra išėję specialius mokymus ir žino, kaip suteikti vaikui emocinį ir fizinį saugumą bei pasirūpinti kitais poreikiais. Taip vaikas patiria mažesnį stresą, kol jo šeimai bus suteikta pagalba ir bus saugu sugrįžti į namus. Vieniems tokios pagalbos reikia trumpiau, kitiems ilgiau, kol reikalai susitvarko vaiko biologinėje šeimoje.
Visuomenė dažnai stebisi tais žmonėmis, kurie sutinka laikinai pagloboti svetimus vaikus, juk tai be galo atsakingas darbas, kuriame reikia ir tam tikrų saugiklių – per daug neprisirišti prie globotinio, o žinoti, kad tai yra tik darbas. Bet jausmai vis tiek užplūsta, tad reikia juos išmokti valdyti.
Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centras yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su trimis šeimomis, kurios priima laikinai globai mažamečius vaikus.
Rasos šeima yra viena iš trijų globotojų.
Pirmas į globotojos šeimą pateko naujagimis
Rasa, bendradarbiaudama su Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centru, jau dvejus metus į savo šeimą priima bėdos ištiktus vaikelius. Jos pačios šeimoje auga penki vaikai nuo 5 iki 15 metų amžiaus. Jauna moteris turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra baigusi tarptautinio verslo ir vadybos studijas. Kalbėti apie globotojos kompentecijas turbūt neverta, nes auginti tokį būrelį savo vaikų jau yra įgyta tikrų išbandymų patirtis. Nuo 2022 metų iki dabar šeima priglaudė ir rūpinosi jau 6 vaikučiais, nuo naujagimio iki 6 metų.
Gali kilti klausimas, kaip reikia pasiryžti tokiai kilniai misijai ir rūpintis svetimais vaikais kaip savais?
„Tai išėjo lyg savaime. Norėjosi veiklos, kuri būtų suderinama ir su savo vaikų auklėjimu bei priežiūra. Globotojos darbas atitiko mano įsivaizduojamus kriterijus. O patirties ir įgūdžių auginant savo penkis vaikus, atrodo, yra nemažai“, – sako Rasa.
Be abejo, niekada negali visko numatyti į priekį, juk būna įvairių situacijų ir iššūkių tiek savoje šeimoje, tiek globojant svetimus vaikus. Kaip sako globotoja, vos tik pradėjus veiklą teko nemažas išbandymas prižiūrėti naujagimį, kuris šeimoje užsibuvo 10 mėnesių. Žinoma, šis vaikelis ir paliko didžiausią įspūdį visai globėjos šeimai.
Globojant kad ir laikinai iš nesaugios aplinkos paimtą vaiką, reikia jam sudaryti tokias sąlygas, kur jaustųsi gerai, gautų pakankamai dėmesio ir teigiamų emocijų. Kai Rasa nusprendė tapti globotoja, tarėsi su savo šeima, iš kurios jautė palaikymą. Tiesa, vaikai labai atsargiai žiūrėjo į šį mamos darbą, juk jau reikės dalintis mamos dėmesiu su dar vienu ar dviem vaikučiais. Tačiau, pasak Rasos, vaikai vėliau labai džiaugėsi naujais namų gyventojais ir laukia kitų kartų.
„Kam bėda, o mūsų vaikams džiaugsmas, kad turi naują draugą“, – kalba globotoja, paminėdama, kad vaikučiai gana greitai sugrįžo į savo biologines šeimas, o kūdikėlis buvo įvaikintas.
Pirmas globotinis – kūdikis labiausiai įsimintinas, nes tai buvo ir savotiškas išbandymas bei iššūkis. Moteris išgyveno, kaip jį laiku pamaitinti naktį, nes jos visi vaikučiai žindo krūtį, ir patirties ruošti mišinukus naktį nebuvo. Tad teko kruopščiai apgalvoti visas detales kaip tai padaryti, o po poros savaičių, pasak Rasos, kažkaip jau jautė vienas kitą, atsirado ryšys ir prisijaukinimas. Dabar tie prisiminimai kelia šypseną...
Apie pirmąjį globotinį kalbėdama Rasa sako, jog tikisi, kad jis jų šeimoje jautėsi gerai.
„O aš apie savo jausmus neturėjau kada galvoti: nuolatinė kūdikio priežiūra, buitis, noras neapleisti savo vaikų – turėjau veiklos ir įsipareigojimų, tad nebuvo laiko klausti savęs, kaip jaučiuosi. Dariau tai, ką reikėjo. Dabar, vertindama restrospektyviai, manau, kad buvau tiesiog laiminga“, – sako Rasa.
Globotoja palaiko ryšius su įvaikinusia kūdikį šeima, nes rūpi tas vaikelis, kuris pirmas gyvenimo dienas buvo glaudžiamas, maitinamas, ir, be abejo, mylimas, nors ir žinant, kad tai tik darbas. Emocinis ryšys vienoks ar kitoks visada atsiranda, tačiau svarbiausia neprisirišti, o žinoti, kad pasitaisius situacijai, tas vaikelis grįš į savo biologinę šeimą.
Su sunkumais kol kas nesusiduria
Taigi ilgiausiai pas globotoją gyveno naujagimis. O kiti vaikai apsistodavo iki savaitės. Kadangi globojami vaikai buvo maži, tai ir iššūkių didesnių nebuvo.
„Aš suprantu, kad 3–5 metų vaikai turi tam tikrų elgesio problemų, aš suprantu, kad per trumpą laiką aš jų neperauklėsiu, nes mano pareiga padėti jaustis saugiai, pamaitinti ir pagloboti“, – sako Rasa.
Kalbant apie kursus, kurie būna organizuojami norintiems tapti globėjais ar globotojais, moteris sako, kad kažko labai naujo nesužinojo.
„Mūsų namuose auga 5 vaikai. Jų auginimas man atsakingas darbas ir įsipareigojimas. Tad apie vaikų ugdymą, auklėjimą, ryšį su jais ir panašius dalykus domėjausi anksčiau. Ir gana daug. Tad specialūs būsimiems globėjams skirti mokymai radikaliai naujų žinių neatnešė, tačiau padėjo dar kartą įvertinti savo ir mūsų šeimos galimybes. Su sunkumais kol kas nesusiduriu, viskas gyvenimiška, tačiau ši veikla nėra man sudėtinga“, – patikina globėja.
Be to, gal būtų didesnių iššūkių, jeigu ateitų į šeimą jau paaugliai, turintys tam tikrų patirčių savo biologinėje šeimoje. Rasos šeima pagal sudarytą sutartį priima vaikučius nuo kūdikių iki 4 metų, kartais ir šiek tiek vyresnius. Anot jos, su vaikais dirbti nesunku, o su tokiais suaugusiais, kaip jų tėveliai, tikrai nenorėtų.
Paklausta, ką patartų norintiems tapti globotojais, labai paprastai atsako: „Patarti nieko negaliu. Jeigu nori ir domisi, tegul pabando, tegul įvertina savo norus ir galimybes. Tai tik darbas, nors ir ne toks paprastas“.
Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centro informacija
