Kai svajojome apie susitikimą su Giedriumi Savicku, už lango buvo pavasaris. Vasara kaip visada praskriejo nejučia. Atėjo ruduo, kuris ne vienam dažnai kelią liūdesį. Bet tik ne šį kartą. Kai sužinojome, kad į Trakų viešąją biblioteką rugsėjo 12 d. atvyks Giedrius, ruduo nebuvo toks niūrus. Jo laukėme, nes laukėme kuomet mus tarytum koks Karlsonas iš Astridos Lindgren knygos aplankys jis – Giedrius Savickas. Beje, būtent Karlsono vaidmuo yra tas vaidmuo, kurį ateityje svajoja suvaidinti garsus aktorius.
Į bibliotekos renginių salę sugūžėjo kaip niekada daug žmonių. Iš Rūdiškių autobusu atvyko pulkelis gimnazistų. Mokiniai įprastai bibliotekos renginiuose lankosi pamokų metu, bet tik ne šį kartą. Vakaras bibliotekoje buvo nuostabus. Ir visai nesvarbu, kad pritrūkus kėdžių kai kam teko stovėti ar prisėsti tiesiog ant grindų.
Laikas praskriejo nejučia. Pokalbį su svečiu pradėjome nuo atostogų temos. Giedrius prisipažino, kad tokias ilgas ir nepakartojamas atostogas patyrė tik mokyklos laikais. Pasakojo apie savo naujuosius namus Nemirsetoje; apie savo naują draugą arklį Augustiną; apie kaimynystėje gyvenančius vaikus, kurie tartum iš animacinio filmuko apie Bunifacijaus atostogas nuolat jį lankė ir visą vasarą neleido liūdėti.
Svečias ne tik pasidalijo aktorinio gyvenimo užkulisiais, bet ir atskleidė asmeninių gyvenimo detalių, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus. Viena bibliotekos lankytoja padėkojo aktoriui, kad jis pakeitė jos dukters gyvenimą. Tuo metu Giedrius Savickas buvo vienos vaikų neformaliojo ugdymo stovyklos vadovas ir jis įkvėpė mergaitei pasitikėjimo savimi bei inspiravo ją siekti aktorystės. Nuo mažų dienų Giedrius vasaras leisdavo stovykloje Karklėje. Jis pasakojo, kad ten įvyko visi nuostabiausi ir nepakartojami dalykai jo gyvenime. Joje jis užaugo ir subrendo kaip asmenybė. O ar galėjo būti kitaip, kai vadovais buvo tokie šviesūs žmonės kaip Leonidas Donskis, Dainius Kazlauskas...
Susitikimo metu kalbėjomės apie vaikystę, mokyklą ir studijų metus. Visi godžiai, smalsūs kaip vaikai klausėmės Giedriaus istorijų. Visi galėjo paklausti, ko tik geidė širdis. Giedrius atvirai ir nuoširdžiai dalijosi visomis savo gyvenimo istorijomis be jokios baimės ar minties, kad galbūt tai gali būti per daug asmeniška. Savo pasidalinimus jis profesionaliai pagardino humoru, po kuriuo slypėjo labai jautrūs ir kartais ašarą priverčiantys nubraukti išgyvenimai ar patirtys.
Taip pat išgirdome, kas Giedrių Savicką sieja su Trakais. Apie judviejų su žmona pažintį. Sužinojome, kokias knygas mėgsta skaityti mūsų svečias ir ar planuoja parašyti savąją. Jis labai vaizdžiai papasakojo apie tai, kad teatras jo gyvenime yra tarsi labai brangus brandintas kepsnys su krauju. O štai darbą kine palygino su kartą per savaitę valgoma žuvimi. Televizija – jam tarsi kasdieninė vištiena.
Susitikimo metu taip pat sužinojome, kad labai svarbią vietą Giedriaus ir jo žmonos gyvenime užima tikėjimas. Beje, tikėjimą jis labai gražiai sugretino su ėjimu (tik ėjimas) ir pasidalijo nuostabia kelione Šv. Jokūbo keliu. Visus susirinkusius paragino būtinai pakeliauti juo, nes tai, pasak mūsų svečio, turi išgyventi ir patirti kiekvienas.
Dėkojame Giedriui Savickui už puikų laiką drauge, o bibliotekos draugei „Senajai kibininei“ – už skanią dovaną svečiui. Nors už lango lijo lietus, bibliotekoje klegėjo į susitikimą atėjusiųjų juokas, o veidus puošė plačios šypsenos.
Kristina Serapinienė,
Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos
Suaugusių vartotojų skyriaus vedėja