2019 m. vasarį Tautinių mažumų departamentas skyrė finansavimą projekto „Atverk vartus“ vykdymui. Netrukus pradėjome dėlioti būsimos kelionės į Suvalkiją maršrutą, skaičiuoti išlaidas, tikslinti dalyvių sąrašą. Jau balandį turėjome išsigryninę kelionės planą, išsiaiškinę muziejų, kuriuose lankysimės, vietas.
Birželio 11–12 d. keturiolika Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinės mokyklos mokinių ir trys mokytojos: R. Šuscickaja, matematikos ir informatikos mokytoja, D. Daukševičienė, R. Matickienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, išsiruošė į edukacinę kelionę. Ketinta aplankyti V. Kudirkos, J. Basanavičiaus tėviškes, Tautinio atgimimo ąžuolyną, Virbalio bendruomenės ,,Virbalio vartai“ Senųjų amatų centrą, Vištyčio regioninį parką bei to paties pavadinimo ežerą. Nors prieš akis laukė ilgas kelias, tačiau kilometrai ištirpo nepastebimai.
Pirmiausia vykome į Kudirkos Naumiestį, kur įsikūręs V. Kudirkos muziejus. Iš muziejininkės lūpų išgirdome intriguojančias V. Kudirkos ir jo mylimųjų Amelijos bei Valerijos draugystės istorijas. Amelija karštai mylėjo žavų vaikiną iš Lietuvos, tačiau tuo metu V. Kudirka jau turėjo kitą mylimąją – Lietuvą. Mergina mylimojo nuotrauką, eilėraščius ir muzikinę kompoziciją saugojo visą gyvenimą. Paskutiniuosius gyvenimo metus Amelija gyveno Lietuvoje, Antavilių pensionate. V. Kudirkos ir Valerijos draugystė tęsėsi net septynerius metus. Nesulaukusi pasiūlymo sukurti šeimą, Valerija pati pasipiršo V. Kudirkai, bet mylimasis atsakė: „Aš jau turiu sužadėtinę. Tai Lietuvos literatūra...“
Ekskursijos pabaigoje atlikome interaktyvią užduotį – mišriose grupėse dėliojome Lietuvos himno žodžius.
Atidavę duoklę V. Kudirkai, vykome į J. Basanavičiaus gimtinę. Kai apsižvalgėme po gyvenamąjį namą ir savo akimis pamatėme čia saugomus asmeninius lietuvybės puoselėtojo daiktus, gidė papasakojo įdomią J. Basanavičiaus ir jo žmonos Čekijos vokietės G. E. Mohl pažinties istoriją. Neprabėgus nė dviem mėnesiams, J. Basanavičius pasipiršo Eleonorai. Tautos patriarchas buvo gana perspektyvus jaunikis, nes buvo išsilavinęs ir vertėsi gydytojo praktika. Greitai įvyko tuoktuvės, tačiau bendras gyvenimas tetruko tik 5 metus. Eleonorą pasiglemžė džiova.
Ekskursijos metu taip pat pasivaikščiojome Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno takais. Garbingiausioje vietoje matėme ąžuoliukus, pasodintus didiesiems mūsų tautos vyrams: J. Basanavičiui, S. Daukantui, A. Smetonai ir kt. Gidė parodė ir po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių pasodintus 13 vardinių ąžuoliukų ir vieną liepaitę žuvusiesiems atminti, taip pat 9 ąžuoliukus, skirtus Lietuvos pareigūnams, nužudytiems Medininkų pasienio poste.
Aplankėme ir Virbalio pagrindinę mokyklą. „Ką galima veikti naktį mokykloje? Nejaugi dienos neužtenka pamokoms, užklasinei veikslai?“ – klaustų skeptikai. ,,Juk tai be galo įdomu, gal kiek neįprasta, bet smagu“, – atsakytų renginio „Naktis mokykloje“ dalyviai. Visų tikslas buvo vienas – nuotaikingai, linksmai bendraujant praleisti naktį mokykloje. Iš pradžių mokinių savivaldos „Atžalynas“ prezidentė pristatė „Nakties mokykloje“ taisykles bei programą. Visi dalyviai buvo suskirstyti į mišrias komandas. Aktų salėje laukė įvairūs linksmi žaidimai, kurie „patikrino“ grupių vieningumą ir stiprumą. Po judėjimo „išbandymų“ visi pasklidome po mokyklą, nes buvo skirta tam tikra situacija, kurią turėjome suvaidinti. Po įtemptos protinės veiklos vyko diskoteka. Naktis neprailgo, nes veiklos buvo tiek, kad nebuvo kada nuobodžiauti.
Antrąją viešnagės Suvalkijoje dieną vykome į Virbalio bendruomenės ,,Virbalio vartai“ Senųjų amatų centrą, kuriame išklausėme edukacinę programą apie duonos kelią nuo žemės dirbimo iki duonos atsiradimo ant mūsų stalo. Turėjome galimybę susiformuoti po ruginės duonos kepalėlį. Kol kepė duona, susipažinome su audimo, žvakių liejimo, virvių vijimo subtilybėmis, dirbinių iš molio gamyba. Po darbų šeimininkai mus pakvietė prie vaišėmis nukrauto stalo. Vėliau laukė įdomus Virbalio bibliotekos vedėjos pasakojimas apie Virbalį, jo įkūrimą, istoriją.
Gerokai po pietų užsukome į Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą, kurio darbuotoja mus virtualiai supažindino su kalvotosios Suvalkijos įdomybėmis. Supratę, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti, keliavome prie objektų. Vištyčio ežero pakrantėje, Šilelio miške, aptikome Šventąjį Šaltinėlį, o šalia – kryžių kalnelį. Gidės teigimu, žmonių pasakojimai byloja, kad kitados šio šaltinio vandens iš tikrųjų būta nepaprasto. Pakakdavę juo pavilgyti akis ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo sunkiai gyjančios žaizdos. Pasileidę Šilelio pažintiniu taku grožėjomės vaizdinga Vištyčio ežero pakrante. Paskutinis aplankytas objektas – Didysis Vištyčio akmuo. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras.
Viešnagės laikas svetingoje Suvalkijoje neprailgo. Nepastebimai greitai pralėkė dvi dienos toli nuo namų. Daug pamatyta, išgirsta, dvasiškai praturtėta. Patirtis, įgyta projekto partnerių tėviškėje, buvo neįkainojama. Dabar belieka laukti rudens ir ruoštis virbališkių vizitui mūsų mokykloje .
Daiva Daukševičienė
Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio
pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
